kariukai

×kariùkai sm. pl. (2) 1. Pšl išeiginis lengvas vežimas; plg. karai: Pasikinkė arklį į kariukùs Jnš. 2. ant vežėčių uždedama sėdynė su atkalte ir lingėmis: Ant kariùkų visi trys pareisim atsisėst Užp. Vežėčiom kariukùs pritaisyk ant lisorų, tai nekratys Užp. 3. rogutės (antrosios rogės), naudojamos vežant rąstus (pakišamos po rąstų galais): Per daug staigiai užsukau (važiuodamas), ir kariukai užkliuvo Lk. Veždamas kalades, kariukus sulaužiau Prn.